Charles Baudelaire

Pratarmė

   Kuris iš mūsų savo garbėtroškos dienomis nesvajojo apie poetinės prozos stebuklą, - prozą, muzikalią be ritmo ir be rimo, pakankamai lanksčią ir pakankamai grubią, kad sutaptų su lyriniais sielos polėkiais, svajonių bangavimais, sąžinės krūpčiojimais?

   Šis apsėdantis idealas gimsta ypač lankantis milžiniškuose miestuose, iš nesuskaičiuojamųjų tarpusavio sąsajų susikryžiavimo. Ir ar jūs pats, mano brangus drauge, nebandėte spiegiančiai aštraus Stikliaus riksmo paversti daina ir lyrine proza išreikšti visas tas nepaguodžiamas įtaigas, kurias šis riksmas per aukščiausias gatvės miglas siunčia į palėpes?