Neringa Abrutytė




Martai

atšilo kvepia oras pažaliavo šviesa akyse
šiluma prasimušė pro storas namo sienas
vėjas žydras švelnus plunksniniuose debesyse
mano veidą išmušė rudos strazdanų dėmės

gal net ir strazdas pragydo bet gal tai ne jis
vien strazdo strazdanų rudaspalvė fantazija
ar pro medžio šakas prasibrovęs rudas voverys
iš akies pasiuvau žalią sijoną eina peklon per mažas

man nusibodo būti čia netgi visada turėt pinigų
kada prisiruošim keliauti į didelę aziją
kas būtų jei grįžčiau be visko ką turiu
į savo šalį bet visa tai dar viena maža fantazija

bijau: tai įprotis prie tam tikrų standartų
turėčiau juk vėl prisitaikyt prie senų pinigų ir svajonių
nors kartais aš tau baisiai pavydžiu marta
kasdienių laikraščių veidų net motinos

nusibodo medžiaginė mano gyvenimo kokybė
kasdieninė ne duona o vynas ir vynas
nes vis greičiau nusibosta tie patys rūbai Tipo
keičiasi kasdien beveik mano skonis kas-die-ninis

kopenhaga, 2002, geg.


Paimta iš "7 meno dienų" 2002-05-24 nr. 523