Arnas Ališauskas, kol kas teišleidęs vieną poezijos rinkinį ("Prisukama karalystė" - 1996m), ištikimas tai tradicijai, kurios atkakliai laikosi vadinamieji neoneoklasicistai (pavyzdžiui, Tomas Venclova ar Aidas Marčėnas). Jo eilės šaukte šaukiasi ritmo ir rimo, jo balsas kiek prikimęs nuo patetikos, bet drauge - šiurkštokas nuo kartėlio, kurį kelia tikrumo ir prasmės ilgesys, noras regėti tikrąsias vertybes, kaip svarbiausią paskatą pasirenkant melancholiškos, kartais kiek ironiškos nevilties, o ir mirties kriterijų.
Pagal "Šiuolaikinės lietuvių poezijos chrestomatiją", V., 2002
|
