|
Ad me ipsumNe gyvybės vanduo tavo gerklę ir smilkinius plovėChrestomatinis noras numirti tavęs neišgelbės Tebestovi šventyklos bet jau pražiūrėtos šventovės Kur prieš tūkstantį metų nulipo nuo žirgo hidalgas Kur skaitei kaip mylėjo ir žudė nemylinčius danas Ties dangum kur jau nyksta grafystės ir auga griuvėsiai Ar ne tavo dvasia šunimi ten keleiviui vaidenas Ir kai nieko neliks ar ne tu ten iš ilgesio dvėsi |
Paimta iš "Šiuolaikinės lietuvių poezijos chrestomatijos". V., 2002
 |