|
Žalčio sūnui
|
Žalčio moterie
buvai sutverta nuodėmei
pirmiau nei pasaulis
kai ėjai tyrąja upelio vaga
paskui čiurlenimą
apakinta savo skaistybės
ir grožio
tavo kojomis slysta
vėsus ir stangrus vandens kūnas
taip manei taip norėjai tikėt
o išties melavai ir alpai
tuo geismu užtvindyt pasaulį
begalinių erdvių ir žvaigždynų
vienatvę
nuskandint vandenų gelmėse
Amžinybės akivaizdoj
taip buvai padauginta
į tūkstantį saulių
virš užmaršties išdidžių piramidžių
nuodėmei nepažįstant mirties
laikui stringant
Visatos sprogimo sekundėj
ir aidui jo dūžtant varpinių bokštuos
kūrinijų valdovas iš marių ateina
sūnum Žalčio ir moteries
|
Paimta iš "Poetinio Druskininkų rudens"
|
|
