|
iš begalybės
išimti veidrodžius
rėmai telieka
dienų atvaizdams
paveikslų galerijos
ilgais koridoriais
aš praeisiu
savo metus
neskubėdama,
prieš akis
visa amžinybė
sukt ir sukt ratus
apie nugyventas vietas
dykumas
neužgyventas
irgi dykumas
taip gandras ieško
pernykščio lizdo
ne lizdo
atvynioja atmintį
lig kamuolinio žaibo
Liepos viršūnėn
|
