|
Aš lioviaus
gėdijęsis to
kaip arti
išnykimo mes esam.
Ir nuauksinta žydrynės juosta
pažymėta ženklu pragaišties
sako jie ir rodo ir nutolstanti mirusio
kūdikio aimana ir vertybės kuprotos nuo senatvės
ilgame praradimų kely
ir susitaikinimo prielaidos
išnyrančios pamišėliško saulėlydžio
fone.
Ir senosios Potiomkino
užuolaidos praskleidžia
akimirkai plyšelį ir mes
įsėlinam vidun ir išslenkame lauk
svajonių šalutinėm
gatvėm.
Aš žinau Zombi
tu nori kad tai liautųs
mieliau tebespoksotum
pro tą mielą plyšį kuris rados
sąmonėj tą dieną kai
iškasei savo maldai
kapą.
| 