|
***kai paskutinis mano veidas kritoį patį dugną - pamaniau, kad mirsiu, bet brėško rytas, ir oda sukrito - į mano kaukę tikrą ją bučiavai, todėl ir nusiimsiu man gėda ją nešioti - ir skaudu palikt! paliksiu - tu ją pasiimk! ištepsiu odą - ji bus dar graži ir aš pati su dviem odų sluoksneliais nebetikėsiu - tik todėl rami, kai paskutinis mano veidas kris ne paskutinis - tik oda sukris! |
Paimta iš "Šiuolaikinės lietuvių poezijos chrestomatijos". V., 2002
 |