Neringa Abrutytė




***

kai paskutinis mano veidas krito
į patį dugną - pamaniau, kad mirsiu,
bet brėško rytas,
ir oda sukrito - į mano kaukę tikrą

ją bučiavai, todėl ir nusiimsiu
man gėda ją nešioti - ir skaudu palikt!
paliksiu - tu ją pasiimk!
ištepsiu odą - ji bus dar graži

ir aš pati su dviem odų sluoksneliais
nebetikėsiu - tik todėl rami,
kai paskutinis mano veidas kris
ne paskutinis - tik oda sukris!


Paimta iš "Šiuolaikinės lietuvių poezijos chrestomatijos". V., 2002