|
apie
praeinantį
nelaimingumą
niekad neklausydavau senų žmonių,
visą laiką mokiausi tik iš savo patirties,
kad ir kokia bjauri būtų
pvz.: matematikos profesoriaus našlės, kuri
visą gyvenimą juo vienu, vaikais rūpinusis,
o man? kas rūpėjo? kas rūpi? (ar tikrai teberūp'?)
mylėjau karštai, bet sykiu
nemaniau, tiesą šnekant, kad meilė,
ji pati manim nesirūpins, o būta
motinos meilės: "kaip? kaip tu!
galėjai su tuo seniu."
jau metai aš jo nepažįstu
kam reikėjo tokios praeities?
esu sveika, gyva ir nelaiminga,
nelaimė taip toli, kad nelaiminga - tik tiek:
jei atiduočiau ką - tai ne gyvybę, o mirtį,
kurios man, gyvai, ar ilgai reikės?
|
