Hašišo poema
I. Begalybės pojūtis
Tie,
kurie sugeba save stebėti ir kurie išsaugo savo įspūdžių prisiminimus,
taigi tie, kurie, kaip kad Hoffmannas, susikūrė savo dvasios
barometrą, savo vaizduotės stebykloj galėdavo kartais išvysti įstabius
metų laikus, laimingas dienas, palaimos akimirkas. Būna dienų, kai žmogus
pakirsti sklidinas talento, jauno ir stipraus. Vos tik vokai išsivaduoja
iš juos lipinusio miego, prieš akis iškyla raiškaus reljefo, ryškių
apybrėžų, nuostabių spalvų pritvinkęs pasaulis. Dvasios pasaulis veria
plačias perspektyvas, nutviekstas neregėtų šviesų. žmogus, apdovanotas
šitokia palaima, deja, reta ir trumpalaike, išsyk pasijunta kūrybingesnis
ir teisingesnis, žodžiu, tauresnis. Bet tai, kas yra itin savita
šitokiai išskirtinei sielos ir jausmų būsenai, ką aš galėčiau neperdėdamas
pavadinti rojaus išgyvenimu, jei jį palyginčiau su slogiomis įprastos
kasdienybės sutemomis, tai nėra kilę iš jokios aiškiai regimos ir
lengvai pasakomos priežasties. Gal tai kruopščios higienos ir nuosaikios
gyvensenos padarinys? Toks būtų pirmas paaiškinimas, besisiūlantis protui;
tačiau esam priversti pripažinti, jog dažnai šis fenomenas, šioji stebuklų
atmaina, pasireiškia lyg kad ji būtų aukštesnės ir neregimos, už paties
žmogaus esamos galios padarinys, kaip tik praėjus tarpui, per kurį tas
žmogus piktnaudžiavo savo fizinėmis galimybėmis. Ar tartumėm, jog tai
atlygis už uolų meldimą ir dvasios įkarštį? Yra žinoma, jog laikysena, kai
geismas neliaujamai taurinamas, kai sielos išgalės kreipiamos į
dangų, teikia dvasiai sveikatą, tokią skaisčią ir garbią; tačiau kokiam
absurdo įstatymui paklusdama ji ateina kartais po nusikalstamų vaizduotės
orgijų, po sofistinio proto ištvirkavimo? juk tai protas, jei dorai ir
tvarkingai naudojamas, yra tarytum gimnastikos įtaisas, skirtas sveikai
pasimankštinti. štai kodėl šį ydingą dvasios būvį aš verčiau linkęs
laikyti tikra malone, magišku veidrodžiu, kur žmogus esi pakviestas
išvysti save gražų, tai yra tokį, koks ir turėtum, galėtum būti; tokį
pasigrožėtiną angeliško jaudulio, kvietimo sugrįžt prie tvarkos pavidalą.
Tam tikras spiritualistinis mokymas, turintis savo atstovų Anglijoj bei
Amerikoj, šitaip ir antgamtinius fenomenus, tokius kaip vaiduoklių
pasirodymas, vėlės ir t.t., mano esant apraišką dieviškos valios sužadinti
žmogaus dvasią, kad ši prisimintų neregimąją
tikrovę.
Be kita ko, ši žavi ypatinga būsena, kai
visos galios pasiekia darną, kai vaizduotė, nors ir nepaprastai turtinga,
dorinės sąmonės nenudangina paskui save į pragaištingus nuotykius, kai
subtilus jautrumas nebedarkomas liguistų nervų, tų įprastų nusikaltimo ar
nevilties patarėjų, šioji nuostabi būsena, sakau, ateina jokiais
simptomais iš anksto neperspėjus. Ji tokia pat staigmena kaip vaiduoklis.
Ji tam tikra manija, bet manija su protarpiais, ir, jei tik elgtumėmės
protingai, kasdien lavindami savo valią, turėtumėm iš jos išgriebti
geresnės būties tikrumą ir viltį. Tas proto aštrumas, tas jausmų ir
dvasios pakilimas visąlaik žmogui turėjo atrodyt kaip didžiausias gėris;
štai kodėl žmogus, vertindamas tik betarpišką geidulingą malonumą ir
nesirūpindamas dangstyti savo prigimties poliepių, visokiausio klimato
kraštuose ir visais laikais telkėsi į pagalbą gamtos mokslus ir farmaciją,
nešvankius gėralus ir subtiliausius uostalus, kad tik rastų priemonių,
kaip bent kelioms valandoms pabėgti iš savo purvinos buveinės ir, kaip
sako Lozoriaus autorius, vieninteliu kirčiu užimti rojų. Deja!
žmogaus ydose, visiškai, kaip manoma, pasišlykštėtinose, slypi (kai tuo
tarpu teregim tik begalinį jų paplitimą!) ir jų begalybės geismo įrodymas;
tas geismas dažnai apgaulingas. Galima būtų metaforiškai pasiremti žinomu
priežodžiu Visi keliai į Romą veda ir taikyt jį dvasios pasauliui;
visa veda link atpildo arba link bausmės, link vieno iš dviejų amžinybės
pavidalų. žmogaus dvasia pritvinkusi aistros; dvasia jos turi devynias
galybes, jei pasitelksiu dar vieną liaudies posakį; tačiau ši
nelaiminga dvasia, kurios natūralus ištvirkimas toks pat didžiulis kaip ir
jos ūmus, veik neįtikėtinas gailestingumo ir aukščiausių dorybių
potroškis, dvasia yra kupina paradoksų, o jie šią per kraštus
besiliejančią aistrą leidžia panaudoti piktam. Dvasia niekad nesitiki
palūšianti visa iš karto. Ji, apimta savimeilės, pamiršta lošianti su
esybe, klastingesne ir stipresne nei ji, ir kad Piktoji Dvasia, vos tik
jai patikėsi vieną plauką, netruks pasiglemžti ir galvą. Tasai regimas
regimos gamtos viešpats (kalbu apie žmogų) taigi užsigeidė sukurti rojų
pasitelkęs farmaciją, fermentuotus gėralus, panašu būt, jei koks maniakas
tvirtus baldus ir tikrus sodus pakeistų ant drobės pieštomis ir ant
važiuoklės įtaisytomis dekoracijomis. Toksai begalybės pojūčio iškrypimas
ir yra, mano galva, priežastis visų smerktinų kraštutinumų, pradedant
uždaru atsiskyrėlišku svaiginimusi literato, kai šis, priverstas griebtis
opiumo, kad suramdytų fizinį skausmą, šitaip suranda liguistų malonumų
šaltinį, tolydžio paverčia jį vienintele savo atgaiva, tarytum savo
dvasios gyvenimo saule, baigiant pačia šlykščiausia priemiesčių
girtuoklyste, kai jis liepsnos ir puikybės apimtomis smegenimis juokingai
raivosi kelio dulkėse.
Iš narkotikų, labiausiai
tinkamų sukurti tai, ką vadinu dirbtiniu Idealu, nuošalėj
paliksiu gėralus, nes jie veikiai įstumia į kūno šėlsmą ir parbloškia
dvasios galias, ir uostalus, nes besaikis jų vartojimas, kad ir darydamas
žmogaus vaizduotę subtilesnę, tolydžio sekina jį fiziškai, dvi pačios
energingiausios substancijos, patogiausios ir parankiausios vartoti, yra
hašišas ir opiumas. Paslaptingi poveikiai ir liguisti malonumai, kuriuos
gali sukelti šie narkotikai, neišvengiamos bausmės, kurias užtraukia
ilgesnis jų vartojimas, ir pagaliau amoralumas, aiškiai numanomas esant,
kai vaikomasi šio beprotiško idealo, visa tam analizuoti ir bus skirta
ši studija.
Darbas apie opiumą jau parašytas, ir
parašytas taip puikiai, mediciniškai ir kartu poetiškai, jog nesiryžčiau
ko bepridėti. Tad pasitenkinsiu kitoje studijoje išnagrinėjęs šią
neprilygstamą knygą, juolab ji niekados Prancūzijoj nebuvo išversta visa.
Autorius, žmogus garsus, lakios ir turtingos vaizduotės, šiuomet nuo
žmonių nusišalinęs ir nekalbus, tragiškai atvirai drįso išpasakoti
malonumus ir kankynes, kuriuos jis kitados išgyvenęs dėl opiumo, bet pati
dramatiškiausia knygos dalis yra ta, kur jis kalba apie nežmoniškas valios
pastangas, kurių jam prireikė, kad išsivaduotų iš pasmerkties, kuriai dėl
savo paties paikystės jis buvo atsidavęs.
Dabar
kalbėsiu tik apie hašišą, kalbėsiu remdamasis apsčiomis ir tiksliomis
žiniomis, užrašų citatomis bei prisipažinimais protingų žmonių, hašišui
vergavusių ilgą laiką. Tik šituos įvairius dokumentus aš sulydysiu į tam
tikrą savo pasirinktos sielos monografiją, o šią sielą lengva, beje,
suprasti ir apibūdinti kaip tipą, tinkamą šitokiems išbandymams.
|
