Charles Baudelaire

Hašišo poema
II. Kas tas hašišas?

   Marco-Polo pasakojimai, lengvabūdiškai išjuokti kaip ir kai kurių kitų senovės keliautojų, buvo patvirtinti žinovų ir nusipelno mūsų pasitikėjimo. Po Marco-Polo nebepasakosiu, kaip Kalno Senis, apsvaigęs nuo hašišo (iš čia hašišininkai ir mirtininkai), uždarydavęs sode, pilname palaimos, tuos savo jaunus mokintinius, kuriems jis norėjęs įduoti supratimą apie rojų, numanomą atpildą, taip sakant, už visišką ir aklą paklusnumą. Apie ganėtinai slaptą Hašišininkų sąjungą skaitytojas gali sužinoti iš pono de Hammero knygos ir pono Silvestre’o de Sacy atsiminimų, skelbiamų šešioliktajame Mémoires de l’Académie des Inscriptions et Belles-Lettres tome, o šiek tiek apie žodžio mirtininkas etimologiją – iš jo laiško Moniteur redaktoriui, spausdinamo 359-ajame 1809 metų numery. Herodotas pasakoja, jog skitai pririnkdavę kanapgrūdžių ir ant jų užmesdavę iki raudonumo įkaitintų akmenų. Tai būdavusi jiems tarsi garų pirtis, kvapnesnė ir už graikų, ir malonumas būdavęs toks stiprus, kad versdavęs juos rėkti iš laimės.

   Hašišas iš tikrųjų kilęs iš Rytų; jaudinamosios kanapių savybės buvo gerai žinomos senovės Egipte, kanapės, įvairiai vadinamos, plačiai vartotos Indijoj, Alžyre ir laimingojoj Arabijoj. Tačiau turime ir čia pat prieš akis įdomių svaigulio, kurio priežastis augalinė emanacija, pavyzdžių. Nekalbant apie vaikus, kai šie, prisižaidę ir prisiraičioję po nupjautos liucernos kauges, dažnai pajunta keistai susvaigstant galvą, yra žinoma, jog per kanaprovį rovėjai, vyrai ir moterys, patiria tokį pat poveikį, sakytum, raunant pakeliama miazma, klastingai sudrumsčianti jų smegenis. Rovėjui sukasi galva, kartais jis ima kliedėti. Būna akimirkų, kai galūnės susilpsta ir tampa nebevaldomos. Esam girdėję kalbant apie somnambulines krizes, neretai ištinkančias rusų valstiečius, ir čia priežastis, sakoma, turėtų būti ruošiant maistą vartojamas kanapių aliejus. Kam nežinoma, kaip keistai elgiasi vištos, prisilesusios kanapgrūdžių, ir kokie nartūs būna arkliai, kuriais, papuoštais skambalėliais, valstiečiai išsirengia į vestuves ar į atlaidus, pašėrę kanapgrūdžiais, kartais dar pašlakstytais vynu?

   Vis dėlto prancūziškos kanapės nėra tinkamos būti paverstos hašišu ar bent jau, kaip rodo pakartotiniai bandymai, netinkamos pagaminti narkotikams, kurie stiprumu prilygtų hašišui. Hašišas, arba indiškoji kanapė, cannabis indica, yra dilgėlinių šeimos augalas, labai panašus į mūsų klimato juostos kanapę, tik neatitinka jos aukščio. Indiškosios pasižymi nepaprastomis svaiginamosiomis savybėmis, ir Prancūzijoje jau prieš kiek metų patraukė žinovų ir šiaip žmonių dėmesį. Jos vertinamos nelygu iš kur kilusios; mėgėjų vertingiausiomis laikomos Bengalijos kanapės; vis dėlto ir Egipto, Konstantinopolio, Persijos ar Alžyro kanapių savybės yra tokios pat, tik jos silpnesnės.

   Hašišas (arba žolė, taip sakant, žolė tikrąja to žodžio reikšme, tarsi arabai būtų norėję tuo vienu žodžiu žolė įvardyti visų nekūniškų malonumų šaltinį) vadinamas skirtingai, nelygu iš ko sudėtas ir kaip paruoštas bei kokioje šaly atsitinka nelaimė būti nuimtam jo derliui: Indijoje bangie; Afrikoje – teriaki; Alžyre ir laimingojoj Arabijoj – madjound, ir t.t. Nėra nesvarbu, kokiu metu laiku jis raškytas; kaip tik žydėdamas jis sukaupia daugiausia energijos; žydinčios viršūnės tad yra vienintelės augalo dalys, vartojamos įvairiems preparatams, apie juos ir turime tarti keletą žodžių.