Eugenijus Ališanka

---

taip visada su ta vasara išdegina akis užtemimo dieną stebeilijies tad visom porom į moters krūtinę ar subliuškusią burę virš jūros vėjas nuščiūva ir griūni į krantą išsitėkšdamas eilėraščiu rytą brendi vėl smėliu šlapimo kvapas giliausiai susigeria nugludinti kaulai su rasos imitacijom šūkauk nešūkavęs jūra permuša balsą perskelia šviesą į dvi dalis kurioje iš jų bebūtum kitoje išdžiūvus Jeruzalė kad ir ne protu kad ir ne kūnu žinai taip visada su ta vasara pradedi mokslus rugsėjį išblyškusia oda