Eugenijus Ališanka


iš durnelio istorijos

I II III IV V VI VII VIII IX X XI XII


I

nuo anų metų kai perkūnsargis sulinko
taip ir nešiojuos anglį užanty
kad ir mylėdamas
baltą sniego paklodę pasiklojęs
draskau peleną po peleno iš galvos
vis mažėdamas jau visai nebedaug
trūksta regis dar viena žiema
ir išbrisiu be gėdos nuogas
negirdėdamas griausmo
amalo veidu trenktas per visą pilvą


 II

kol ištraukiau tą pašiną
iš suskirdusio pado
visa kariuomenė nugarmėjo
slėnin
sėdžiu toks
tylos trenktas
gal manęs ir nebėr


 III

termopiluos praradau skydą
pats nežinau kaip
apsvaigęs nuo gryno kalnų oro
pavirtau aukštielninkas ant akmens
dar spėjau pamatyti
kaip danguj sustojo spengianti
strėlė sakė vėlia
zenonas olimpietis manęs pagailėjo
galvoj iki šiol spengia


 IV
tu genijus tomažai šalamunai
Tomaž Šalamun

tu genijus tomažai šalamunai
vos prisiartinu kad pabučiuočiau
togos kraštelį apsimeti
ararato kalnu
plėšaus galeroj
per adrijos jūrą
kad aplankyčiau tave
tavęs ten nebėr jau
konkistadorų priešaky
šuoliuoji indėnų prerijom
kapodamas agavų galvas
tu pabaisa, kai mėginu įtikti
savo eilėraščiu sakai
nebūk durnas
tavo mikčiojantis dialektas
neturi paklausos


 V

dar pagalvojau:
esu kažkur matęs
kaip iš akies trauktas
taisono brolis siamo dvynys
kiek auskarų neteko
jaunų mergaičių ausys
kiek nekaltybių
tomažai esi genijus
šypsais sau pro eilėraščių ūsus
žiauriaveidis
kad ir nelaimėsiu
bent smegenis atstatysi
į vietą


 VI

suplyšusiom kojinėm vaikštau
taip vaikščiojo ir mano tėvas
taip vaikščiojo ir mano tėvo tėvas
taip vaikščiojo ir mano tėvo tėvo tėvas
tradicija sieka plikbajorių laikus
kai už nieką tiesiog už blogai
surimuotą eilėraštį
traukdavos kardą
kas galėjo pagalvoti tada
kardų neliks rimų
o kažkoks benkartas
mėlyno kraujo donoras eu-
genijus ir toliau vaikščios
po vilniaus viešnamius karčemas
kiaurom kojinėm poetas


 VII

pamenu sovietų laikais
žemiau juostos
buvo terra incognita
nežinojau ką ten turiu
po nepriklausomybės apsičiupinėjau
nei juoktis nei verkt
pradėjau rašyti eilėraščius


 VIII

anąsyk kai perplaukėm nerį
užpuolė bernai šonus apskalbė
nesupratom ką sakė
sumetė atgal į upę
nuo to karto vis mokaus kalbų


 IX

tarnaudamas eunuchu pas turkus
ko tik neprisižiūrėdavau
sultonas tuo metu spręsdavo
valstybės reikalus plėtė
osmanų imperiją kapodamas
galvas lenktu kardu
panašiu į vyro daiktą
kiek aštresniu
sėdžiu išėjęs į užtarnautą
poilsį prie kompiuterio
ir verkiu
osmanų imperija žlugo
moterys išvežtos į ameriką
uždarytos į karščiausius
interneto puslapius
prakaituoja vargsta
tokios pat gražios
tokios pat išradingos
tokios pat nepasiekiamos


 X

pas rusus anuomet
kariuomenėj buvau
toks vokietis nuo kazachstano
kapitonas vis juokės
miško brolis eini kairėn
o žiūri dešinėn
net ginklo nedavė
kad nesupainiočiau kojos
tarp kirgizų ir uzbekų
liepė žinią apie dieviškąją trejybę
skelbti
bet tie gyvatės nesupranta
vienas kalbos
nemoka kitas nenori
čefyrą geria žiūri gudriom
akim ir tyli
rupūžės matyt galvojo
protingesni esą alacho kariai


 XI

buvo toks kieme kiečiausias
nei rašyt nei skaityt nemokėjo
pirmą skaičiavimo skyrių tebaigęs
kaži koks karališkas vardas
karolis ar jurgis nepamenu
bet galvą turėjo didelę
kaip mano dvi
matyt ir smegenų
perpus daugiau
vis pagalvodavau
kam tiek tokių
kaip aš reikia
būtų keli didžiagalviai
ir gana


 XII

mokiaus rašyti eilėraščius
parašau kokį
ir nešu tėvui
o tas griebias
už odinės šlepetės
ir viską iš naujo
perrašo
dabar jau pats
turiu odines šlepetes
pats perrašau



Paimta iš "Metų" 2000 nr. 10