|
Lietučiui dulkiantGaivius lašus ištroškus žemė geria...Ir švelniame lietučio šnaresy Leisk pasakyti tau ką nors gera gera, Kad tu suprastumei, kas man esi. Aš daug turiu puikių draugų ir draugių, Daug darbo įdomaus, daug reikalų, O vis dėlto tavęs nekantriai laukiu, O visgi ne mažiau tave myliu. Ir kai dabar, šiltam lietučiui dulkiant, Aplinkui žemę žvilgančią matau, Gražiausi man tie lašeliukai smulkūs, Kurie ant garbanų sužvilgo tau. Ir aš žinau: jei būčiau nesulaukęs Tavęs šiandieną vietoj sutartoj - Namo per lietų grįžčiau vienaplaukis, Ir daug sunkiau man būtų dirbt rytoj. |
 |  |