|
Tai, kurios aš niekad neregėsiuJei vieną rytmetį aš prisikelsiuIr pasibels į langą mano pelenai,- Neišsigąsk, išgirdus duslų balsą. Aš gyvenau seniai, Labai seniai Neišsigąsk manęs, niūraus šešėlio. Nesu žudikas aš, nesu vagis. Ir tik todėl šį rytą prisikėliau, Kad noriu pažiūrėt į žvilgančias akis, Į garbinius, kurie auksinėm gijom Sruvena ant baltų, švelnių pečių Seni sapnai many ūmai atgijo, Širdy vėl godų nerimą jaučiu. Mana dalia seniai jau nuaidėjo, Kaip nuaidės ir tavo su laiku. Ir jeigu aš kitiems ko pavydėjau, Tai tik jaunystei žėrinčių akių. Neišsigąsk manęs, niūraus šešėlio. Aš atėjau kaip tolima daina. Ir jei gali,- Nors vieną ašarėlę Nubrauk nuo savo skruosto - Už mane |
 |  |