|
Babelės nubaudimas
Didžioji ištvirkėlė
Tuomet atėjo vienas iš septynių angelų, turėjusių septynis dubenis, ir prakalbino mane: "Eikš, aš tau parodysiu teismą didžiosios ištvirkėlės, sėdinčios ant didžių vandenų.
Su ja ištvirkavo žemės karaliai, ir jos ištvirkimo vynu pasigėrė žemės gyventojai".
Ir jis dvasios jėga nusinešė mane į dykumą. Ten aš išvydau moterį, sėdinčią ant skaisčiai raudono žvėries, pilno piktžodžiavimo vardų, turinčio septynias galvas ir dešimt ragų.
Moteris buvo apsivilkusi purpuru ir škarlatu,
išsipuošusi auksu, brangakmeniais ir perlais. Ji laikė rankoje aukso taurę, pilną ištvirkimo šlykštybių ir nešvarumų.
Ant jos kaktos buvo užrašytas vardas, paslaptis: "Didžioji Babelė, ištvirkėlių
ir žemės šlykštybių motina".
Mačiau tą moterį, girtą nuo šventųjų ir Jėzaus liudytojų kraujo. Ją matydamas, aš labai stebėjausi.
O angelas man tarė: "Ko stebiesi? Aš tau atskleisiu paslaptį moteries ir ją nešančio žvėries, kuris turi septynias galvas ir dešimt ragų".
Paslaptingojo regėjimo aiškinimas
"Žvėris, kurį tu regėjai, buvo, bet jo nebėra; jis ruošiasi iškopti iš bedugnės, tačiau eina į pražūtį. Žemės gyventojai, kurių vardai nėra įrašyti gyvenimo knygoje nuo pasaulio sukūrimo, stebėsis, žiūrėdami į žvėrį, kad jis buvo ir jo nebėra, ir jis vėl pasirodys.
Čia reikia proto, apšviesto išminties! Septynios galvos reiškia septynias kalvas, ant kurių moteris sėdi. Taip pat yra septyni karaliai;
penki žlugo, vienas tebėra, o vienas dar neatėjo; kai jis ateis, turės trumpam pasilikti.
O žvėris, kuris buvo ir kurio nebėra, - tai yra
aštuntasis, bet vienas iš septynių, ir jis eina į pražūtį.
Tie dešimt ragų, kuriuos matei, yra dešimt
karalių, kurie dar negavo karališkos valdžios, bet jie gaus ją vienai valandai kartu su žvėrimi.
Jie turi vieną siekinį ir savo galybę bei valdžią atiduoda žvėriui.
Jie kovos su Avinėliu, bet Avinėlis juos
nugalės, nes yra Viešpačių Viešpats ir Karalių Karalius, ir su juo visi pašauktieji, išrinktieji ir ištikimieji".
Angelas toliau man sako: "Vandenys, kuriuos regėjai, kur sėdi ištvirkėlė, yra žmonės, minios, tautos ir kalbos.
Tie dešimt ragų, kuriuos matei, ir žvėris, - jie ims nekęsti ištvirkėlės, nuplėš jos drabužius ir paliks ją nuogą, ės jos kūną ir ją pačią sudegins ugnyje.
Mat Dievas įkvėpė jų širdyse norą vykdyti jo sumanymą, siekti vieno tikslo - atiduoti savo karališką valdžią žvėriui, kol išsipildys Dievo žodžiai.
Ta moteris, kurią regėjai, yra didysis miestas, valdantis žemės karalius".
Angelas skelbia Babelės žlugimą
Paskui aš išvydau kitą angelą, nužengiantį iš dangaus ir turintį didžią galybę. Žemė nušvito nuo jo skaistumo.
O jis šaukė skambiu balsu:
"Krito, krito didžioji Babelė!
Ji pavirto demonų buveine,
visų netyrųjų dvasių pastoge,
visokių nešvarių ir nekenčiamų paukščių landyne.
Nuo jos ištvirkimo vyno buvo girtos visos tautos;
žemės karaliai su ja ištvirkavo,
o žemės pirkliai pralobo iš nežabotos jos prabangos".
Kvietimas Dievo tautai
Ir išgirdau iš dangaus kitą balsą, skelbiantį:
"Išeik iš Babelės, mano tauta,
kad nedalyvautum jos
nuodėmėse ir nepatirtum jos negandų!
Nes jos nuodėmės pasiekė dangų,
ir Dievas prisiminė jos piktenybes.
Atmokėkite jai, kaip ji jums mokėjo,
ir atiduokite dvigubai pagal jos darbus.
Dvigubai sumaišykite taurę, kurią jums ji maišė.
Kiek ji puikavo ir lėbavo,
tiek jai paruoškite kentėjimų ir nuliūdimo,
nes ji savo širdyje kalba:
'Aš sėdžiu kaip karalienė,
nesu našlė ir liūdesio nematysiu'.
Todėl vieną dieną ją apniks negandos -
mirtis, gedulas, badas,
ir ji bus sudeginta ugnimi,
nes galingas Viešpats Dievas, kuris pasmerkė ją".
Babelė apraudama
Babelės verks ir raudos žemės karaliai, kurie buvo su ja ištvirkavę bei lėbavę, kai pamatys jos gaisro dūmus.
Jie stovi iš tolo ir, jos kentėjimų išgąsdinti, aimanuoja:
"Vargas, vargas, didysis mieste!
Babele, galingasis mieste,
per valandą įvyko tavo teismas!"
Ir žemės pirkliai verkia ir gedi jos, nes niekas jau nebepirks jų atplukdytų prekių:
aukso, sidabro, brangakmenių, perlų, švelnios
drobės, purpuro, škarlato, jokios kvapios medienos, jokių dramblio kaulo dirbinių, jokių brangmedžio rakandų nei vario, geležies, marmuro,
cinamono, amomo, kvepalų, miros, smilkalų, vyno, aliejaus, smulkiųjų miltų, kviečių, galvijų, avių, arklių, vežėčių, vergų ir žmonių sielų.
"Vasaros vaisiai, kurių taip geidė tavo
siela,
nutolo nuo tavęs;
visoks puošnumas ir spindesys
tau pražuvo, ir niekas jų nesuieškos".
Tų daiktų pirkliai, iš jos pralobę, stovės iš tolo, išsigandę jos kentėjimų, verks ir gedės:
"Vargas, vargas didžiajam miestui,
vilkėjusiam ploniausia drobe, purpuru, škarlatu,
išsipuošusiam auksu, brangakmeniais ir perlais.
Per vieną valandą niekais virto šitokie lobiai!"
Visi laivų vairininkai, visi pakrančių laivininkai, visi jūreiviai ir visi, kurie jūroje darbuojasi, iš tolo sustoję ir
stebėdami gaisro dūmus šaukė:
"Kas galėtų lygintis su didžiuoju miestu?!"
Jie bėrė žemes ant galvos, verkė, gedėjo ir aimanavo:
"Vargas, vargas didžiajam miestui,
iš kurio prabangos pralobo, kurie jūroje turėjo laivų.
Per vieną valandą jis tyrlaukiais virto!
Džiūgauk dėl jo, dangau,
ir jūs, šventieji, apaštalai bei pranašai,
nes Dievas išsprendė jūsų skundą prieš šitą miestą!"
Tuomet vienas galingas angelas iškėlė akmenį, tarsi didelį girnakmenį, ir jį sviedė į jūrą, sakydamas:
"Tokiu smarkumu bus nublokštas
didysis Bãbelės miestas,
ir jo nebebus galima rasti.
Niekas daugiau nebegirdės tavyje
arfininkų, giesmininkų, vamzdininkų, trimitininkų balsų.
Niekas neberas tavyje jokių meno kūrėjų,
ir nebesigirdės tavyje malūno dūzgimo.
Tavyje nebešvies žiburio spindulys,
niekas nebegirdės jaunikio ir nuotakos balso.
Nes tavo pirkliai buvo tapę žemės didžiūnais,
nes tavo burtais buvo suvedžiotos visos tautos
ir tavin sutekėjo pranašų ir šventųjų,
ir visų žemėje nužudytųjų kraujas".
Džiūgavimas danguje
Paskui aš girdėjau danguje skardžius balsus tarsi didžiulės minios, skelbiančios:
"Aleliuja! Išganymas, šlovė ir galybė priklauso mūsų Dievui,
nes tikri ir teisingi jo nuosprendžiai!
Jis 0nuteisė didžiąją ištvirkėlę,
kuri sugadino žemę savo ištvirkavimu;
jis atkeršijo už savo tarnų kraują, išlietą jos rankomis".
Ir dar kartą jie skelbė:
"Aleliuja! Jos dūmai rūks per amžių amžius!"
Dvidešimt keturi vyresnieji ir keturios būtybės parpuolė ir pagarbino Dievą, sėdintį soste, sakydami: "Amen. Aleliuja!"
O nuo sosto nuskambėjo balsas:
"Šlovinkite mūsų Dievą, visi jo tarnai,
visi, kurie bijote jo: maži ir dideli!"
Vėl išgirdau gausingos minios balsą, lyg didelių vandenų šniokštimą ar galingų griaustinių dundėjimą. Jie skelbė:
"Aleliuja! Užviešpatavo mūsų Viešpats Dievas, Visagalis.
Džiūgaukime ir linksminkimės, ir duokime jam garbę!
Nes prisiartino Avinėlio vestuvės ir jo nuotaka pasirengusi.
Jai buvo duota apsivilkti spindinčia, tyra
drobe;
o ta drobė - tai šventųjų teisūs darbai".
Ir sako man [angelas]: "Rašyk: 'Palaiminti,
kurie pakviesti į Avinėlio vestuvių pokylį'". Jis pridūrė: "Šie žodžiai yra tikri Dievo žodžiai!"
Aš puoliau jam po kojų, norėdamas jį pagarbinti, bet jis įspėjo: "Žiūrėk, kad to nedarytum! Juk ir aš esu tarnas, kaip tu ir broliai, kurie laikosi Jėzaus liudijimo. Dievą garbink! O Jėzaus liudijimas yra pranašystės dvasia".
|
