|
Dievas perduoda Avinėliui pasaulio valdymą
Paskui aš turėjau regėjimą. Štai atsivėrė vartai danguje, ir pirmasis balsas, kurį buvau girdėjęs man gaudžiant tarsi trimitą, kalbėjo: "Užženk čionai, aš tau parodysiu, kas toliau turi įvykti".
Bematant mane ištiko dvasios pagava. Ir štai danguje stovėjo sostas, o soste buvo Sėdintysis.
Jo išvaizda buvo panaši į jaspio ir sardžio brangakmenius, o vaivorykštė, juosianti sostą, buvo panaši į smaragdą.
Aplinkui sostą regėjau dvidešimt keturis sostus ir tuose sostuose sėdinčius dvidešimt keturis vyresniuosius baltais drabužiais, o jų galvas puošė aukso vainikai.
Nuo sosto skriejo žaibai, aidėjo balsai ir griaustiniai: septyni deglai liepsnojo prieš sostą, o tai yra septynios Dievo dvasios.
Prieš sostą tviskėjo tarsi stiklo jūra, panaši į krištolą; sosto viduryje ir aplinkui sostą buvo keturios būtybės, pilnos akių iš priekio ir iš užpakalio.
Pirmoji būtybė buvo panaši į liūtą, antroji būtybė panaši į veršį, trečioji būtybė turinti tarytum žmogaus veidą, ketvirtoji būtybė panaši į skrendantį erelį.
Kiekviena
iš keturių būtybių turėjo po šešis sparnus; aplinkui ir viduje jos buvo pilnos akių. Ir be perstojo, dieną ir naktį, jos šaukė:
"Šventas, šventas, šventas
Viešpats, visagalis Dievas,
kuris buvo,
kuris yra ir kuris ateis!"
Ir kiekvieną kartą, kai būtybės teikė Sėdinčiajam soste, Gyvajam per amžių amžius, šlovę, pagarbą ir dėką,
dvidešimt keturi vyresnieji parpuldavo prieš Sėdintįjį soste, pagarbindavo Gyvąjį per amžius ir numesdavo savo vainikus priešais sostą, kartodami:
"Vertas esi, mūsų Viešpatie ir Dieve
priimti šlovę, pagarbą ir galybę,
nes tu visa sukūrei -
tavo valia
visa yra ir buvo sukurta".
Dar aš regėjau soste Sėdinčiojo dešinėje knygos ritinį, prirašytą iš vidaus ir iš lauko, užantspauduotą septyniais antspaudais.
Ir pamačiau galingą angelą, skelbiantį skardžiu balsu: "Kas bus vertas atverti
knygą ir nuplėšti nuo jos antspaudus?!"
Bet niekas nei danguje, nei žemėje, nei po žeme negalėjo atverti knygos nei pažiūrėti į ją.
Aš graudžiai pravirkau, kad neatsirado verto atverti knygą ir pasižiūrėti.
Tuomet vienas vyresnysis man tarė: "Neverk! Štai nugalėjo liūtas iš Judo giminės, Dovydo atžala. Jis atvers knygą ir nuplėš septynis jos antspaudus".
Aš išvydau sosto ir keturių būtybių bei vyresniųjų viduryje Avinėlį. Jis buvo tarytum užmuštas ir turėjo septynis ragus ir septynias akis, kurios yra Dievo dvasios, siųstos į visą žemę.
Jis priėjo ir paėmė knygą iš soste Sėdinčiojo dešinės.
Kai jis paėmė knygą, keturios būtybės ir dvidešimt keturi vyresnieji parpuolė prieš Avinėlį, kiekvienas laikydamas rankose arfą ir aukso indus,smilkalų, - o tai buvo šventųjų maldos.
Jie giedojo naują giesmę, skelbdami:
"Vertas esi paimti knygą
ir atverti jos antspaudus, nes buvai užmuštas
ir nupirkai Dievui savo krauju žmones
iš visų genčių, kalbų, tautų ir
giminių.
Iš jų tu padarei mūsų Dievui karalystę bei kunigus,
ir jie viešpataus žemėje".
Aš regėjau ir girdėjau balsus daugybės angelų aplinkui sostą, būtybes ir vyresniuosius; jų skaičius buvo miriadų
miriadai ir tūkstančių tūkstančiai.
Jie skelbė skambiu balsu:
"Vertas Avinėlis, kuris buvo užmuštas,
imti valdžią ir turtus, ir išmintį,
ir galybę, ir pagarbą, ir šlovę, ir gyrių!"
Ir girdėjau, kaip visi kūriniai, esantys danguje, žemėje, po žeme ir jūroje, ir visa, kas juose yra, skelbė:
"Sėdinčiajam soste ir Avinėliui
tebūnie gyrius ir pagarba, ir šlovė,
ir valdžia per amžių amžius!"
Keturios būtybės kartojo: "Amen!", o vyresnieji puolė ant žemės, reikšdami pagarbą.
|
