|
Avinėlis nuplėšia antspaudus
Aš mačiau, kaip Avinėlis nuplėšė pirmąjį iš septynių antspaudų, ir išgirdau vieną iš keturių būtybių tartum griaustinio balsu šaukiant: "Ateik!"
Ir aš regėjau: štai pasirodė baltas žirgas ir ant jo raitelis su kilpiniu rankoje. Jam buvo duotas vainikas, ir jis išjojo kaip nugalėtojas, kad dar nugalėtų.
Kai jis nuplėšė antrąjį antspaudą, aš išgirdau antrąją būtybę sakant: "Ateik!"
Ir pasirodė kitas žirgas, ugniaspalvis, ir jo raiteliui buvo leista atimti iš žemės taiką, kad žmonės vieni kitus žudytų; jam buvo duotas didelis kalavijas.
Kai Avinėlis nuplėšė trečiąjį antspaudą, aš išgirdau trečiąją būtybę tariant: "Ateik!" Ir aš regėjau: štai pasirodė juodas žirgas, o raitelis turėjo savo rankoje svarstykles.
Ir aš girdėjau tarytum kokį balsą keturių būtybių viduryje skelbiant: "Kviečių saikelis už denarą, trys miežių saikeliai už
denarą, bet aliejui ir vynui nedaryk skriaudos!"
Kai nuplėšė ketvirtąjį antspaudą, aš išgirdau
ketvirtosios būtybės balsą sakant: "Ateik!"
Ir aš regėjau: štai pasirodė palšas žirgas, o jo raitelio vardas buvo Mirtis, ir paskui jį sekė mirusiųjų pasaulis. Jiems buvo duota valdžia ketvirtadalyje žemės, kad žudytų kardu, badu, maru ir žemės žvėrių dantimis.
Kai Avinėlis nuplėšė penktąjį antspaudą, aš pamačiau po aukuru sielas nužudytųjų dėl Dievo žodžio ir dėl liudijimo, kurį jie yra davę.
Jie šaukė didžiu balsu,
klausdami: "Kaip ilgai, Šventasis ir Teisusis Valdove, neteisi ir nekeršysi už mūsų kraują žemės gyventojams?!"
Tuomet kiekvienam iš jų buvo duotas baltas drabužis, ir jiems buvo pasakyta, kad dar truputį palūkėtų, kol į skaičiaus pilnybę įsijungs jų draugai ir broliai, kurie turi būti nužudyti kaip ir jie.
Aš mačiau, kaip jis atplėšė šeštąjį antspaudą. Tuomet kilo didelis žemės drebėjimas, saulė pasidarė juoda kaip ašutinis maišas, visas mėnulis paraudo lyg kraujas,
o dangaus žvaigždės ėmė kristi žemėn, tarytum baisaus vėjo purtomas figmedis mestų dar neprinokusius vaisius.
Dangus atitrūko tarsi besivyniojantis knygos
rietimas, ir visi kalnai ir salos buvo išjudinti iš savo vietų.
Tuomet žemės karaliai, didikai, karo vadai,
turtuoliai, galiūnai, visi vergai ir laisvieji pasislėpė urvuose ir tarp kalnų uolų.
Jie šaukė kalnams ir uoloms: "Griūkite ant mūsų ir paslėpkite mus nuo Sėdinčiojo soste veido ir nuo Avinėlio rūstybės,
nes atėjo didi jų rūstybės diena, ir kas galės ištverti?!"
|
