|
***
Gražinai Matulaitytei
I
Matau, kad Tamstai dievo duota
Giesme apšviesti žemės puotą,
Ir kas tai žino, tas žinos
Stebuklą vyturio dainos...
Ji švinta dvasiai, gydo širdį,
Ir kas tarp ašarų ją girdi,
Prikeltas aušrai, paragaus
Slaptingos pasakos dangaus.
II
Kas liūdnas vargšas turi būti
Ir ką slogina dienos juodos,
Širdy tegirdi šį skudutį -
Ir susilauks gyvos paguodos...
Nes pats skudutis mano klausos,
Kaip gerbia žvaigždės žemės žiedų
Ir ką slaptingos dievo dausos
Poeto širdžiai tyliai gieda.
|
