|
Klajoklio vargonėliaiMan užžėlęs teko keliasPer trakus, kur raugės velias, Smilgos šiaušiasi plačiai, O žiedai - reti svečiai... Ten jis plynas, čia nelygus, Čia jį kloja žabai dygūs, Ten jis kietas, čia slidus - Dursto, purvina padus... Nors aš klaidžioju netingiai, Man prailgsta kelio vingiai, Juo kad jis su jais podraug Slepia klausimus per daug... Klystant aš randu ir gairę, Bet ar tiesiai, ar į kairę Reikia žengti - nežinia, Nors jį mindžioja minia... Klausiant tako pėsčią, raitą, Jie nespėja, kas man kaita, Ir į tolį aš eimi, Pasikliovęs savimi... Ten, kur audra ima siausti, Ieškau, kur man prisiglausti, Bet ir elgetos vardu Aš paguodos nerandu... Šiąnakt beldžiausi į klėtį, Kad įleistų atilsėti, Nes, atkiūtinęs arčiau, Blandų žiburį mačiau... Buvo girdima patamsy, Kad ir juslūs šunes amsi, Ir sukrykštavo gaidys - Neatsiliepė širdis! Tad, kaip audžiau, taip ir ausiu, Aš jau kelio nesiklausiu, Nes jo kryptį jau menu Iš jau praeitų dienų. Man gi skirta vilkti naštą Vis į vakarus, į kraštą, Kur, kaip vargetą svirne, Laukia atpildas mane... Kur už girios saulė leidžias Ir po žemės klonį skleidžias Žemės nykstama migla Ir žvaigždžių mįslės tyla... |
"Poezija"
|  |