Jurgis Baltrušaitis




Mano kaimas

Daug bičiulių mano kaime,
Daug daržų, apleistų sodų
            Su pasvirusia tvora.
Ant - Drąsuolis, ten gi - Baimė,
Už Benaudžio rasi Godų...
            Jo kaimynas Daugnora...

Ten toliau Plepys, Tylenis,
Kresnas Šulas, liaunas Lingė...
            Ten Verksmai, o ten Juokai...
Ant - Šykštuolis, Melas senis,
Grūdas, Pelas ir gausingi
            Bėdžiaus išmaldos vaikai...

Veikiai padermės jų veisias
Ir jie kruopščias, vos paaugę -
            Pikta uošvė kaip marti -
Teismas gynioja jų teises,
Pačios jos tik tiek ir smaugias,
            Kad tvorelė per arti...

Sunkiai, sunkiai verčias kaime
Vien dvi vargetos bevaikės,
            Našlės: Laimė ir Tiesa -
Tai įvyko lyg savaime,
Nes todėl, kad savo laikės,
            Minta jos pluta sausa...

Joms gi teko sklypas blogas,
Ir jų dirvą, šiaip jau menką,
            Plukia audros ir šiaurys -
Tad ir kiūra vargšų stogas,
Vargšių lūšnos dumba, slenka -
            Švilpia vėjai pro duris...

O kaimynams jos nerūpi...
Jie brolystės jų nesiekia...
            Klausk - jie bruzda įžūliai
Ir tik lyžtelia palūpį,
Ir tik kramto savo riekę -
            Dedas - esą negerai...


"Poezija"