|
BaladėUž girių, už dyklaukių, amžių pušyne,Kur taką tik drąsūs žyniai prasimynė - Anapus šio klonio, patamsio ir skurdo, Kur visa nuo audrų tik gursta, kaip gurdo, Tyla atsivėrus vidualky stovi - Ugnies stebuklingos ir kanklių šventovė... Jos aukuro liepsnos negęstamos švyti, Bet žmonės tik žiorą tegali matyti - Jie veizi iš tolo, kaip žaidžia pašvaistės Nežemiškas keras, nežemiškas skaistis, Jie stebi, kaip toliuose sprogulės kyla Ir mirga žvaigždynais po glūdumo tylą... Ir kanklės vis žvanga, liūliuodamos širdį, Bet žemės snaudaliai jų psalmės negirdi, Ir jei ir sugaudžia jos tolimas aidas, Jį veikiai užkardo grumtynės ir vaidas, Kai dulkių klajoklio širdis mažatikė Sapnuoja ir vejas vien mirksnio laimikį... Tik tam, kas nekniumba, kai bėdos jį smaugia, Kas laimina lygiai ir kvietį, ir raugę, Ir lūkesių dovį, ir sapno apgaulę, Jo išnaktų skalos sužimba kaip saulė, O kanklės jam močios lopšinę užgieda, Ir veizdi jis būtį, kaip amžiną žiedą... |
"Poezija"
|