|
Vilties stebukluIDiegia širdį aitros, opos, Skaudžios, tamsios, daugiariopos - Bet nušvis vargams ir spėtas, Saulės atpildas žadėtas... Skirtos žmogui orė, piūtė Ir pėdų našta lengvutė, O podraug ir miegos gilios, Kur jis saujos derlių pylios... Bet šios žemės apstas senka, Ir skalsu tik tai, kas menka, Todrin džiaukis, jei, daug triūsęs, Susilauksi pelno pusės... Visą miegą prisipilti Gaus tik tas, kas ugdo viltį Ir kas gerbia naštą garbią, Žemės skirtį daugiadarbę... II Gaus tik trupinius ar skiltis Tas, kas, troškęs lobio viso, Neišmoko uoliai viltis, Kliautis saule neišdrįso... Žemės sklidinas laimikis Tam būties svarstyklių skirtas, Kas vilties stebuklu tikis, Žemės taką skina tvirtas... Juo, kai skaidrus žydris niaukias, Kai vargai krūtinę diegia, Nenuilsk, kantruoli, laukęs, Degęs viltimi bemiege... Toliams girių ir rugienų Imk, klajokli, jos žibintą - Jis negęsta ir juo vienu Amžių glūdumos nušvinta... |
"Poezija"
|  |