Kazys Binkis

"Pavasario saulė nušvito meiliai"
Ir žiūri.
Ei, žeme,
Žemėn kepurę!
Žiūrėk - spinduliai.
Ne saulė, - senovės lietuviškas dievas
Šypsos, dangun pasilipęs.
Ne girią, ne upę, ne lauką, ne pievas, -
Bet visą tavo ištisą plikę,
Tavo gyvaplaukius, kur suvytę,
Atėjo milijardais degančių pirštų
Naujam gyvenimui atkasyti,
Atėjo tau pavasario pirštų.
Žeme, rangykis!
Nebepirmas jau sykis
Pavasaris tavo jaunikis, -
Bet taip ištekėki, kad rudenį nebesiskirti.
Kas, kad senatvėj tau skruostai suplėkę,
Kas, kad senatvėj tau dantys išvirtę, -
Liepk - grimą.
Ne našlę, bet tikrą jaunuolę tave aptaisysim,
Tavo rūpesčių juodą arimą
Vasarojų auksinga pudra nubarstysim.
Liepk - kad vainikų vainikai, -
Ne rūtos, bet ištisos girios
Puoštų tau galvą duobėtą ir pliką.
Įsakyk, kad vasaris, tavo maestro,
Supūstų poetų ir paukščių orkestrą,
Ir muzika ne tik kad vestuvėms tau padainavo,
Bet:
            Kad dainos skambėtų,
            Kad vainikai mirgėtų,
            Kad lydėtų tave
Visą gyvenimą tavo.
Saulė iš snaudulio kelia,
Prie vartų jau tavo jaunikis, -
Žeme senele,
Rangykis!