Kazys Binkis

Išsirikiavo senatvė už rašomo stalo
Ir taškosi rašalo jūromis.
O prieaugliai klusnūs už durų šąla
Ir laukia, kantrybe šarvuoti, de jure.

Ne mums pataikauti nabašninkų manijai
Ir svarstyt poezijos mirusius atomus.
Metam "sudiev" sušukuotai kompanijai
Ir žengiam jauni į gyvenimo platumas.

Kam nenubodo su mūzoms laižytis,
Teverda tas lyriką.
O mums pasaulis daiktais pražydęs
Širdyse mirga.

Tai ne menas čiauškėti putpele,
Ir gulbes, ir meilę seilinti rašalu.
Imame žodį ir koja, kaip futbolą,
Sviedžiame kur į dangaus pašalį.

Nueisim į gudą, į lenką ar vokietį:
"Lietuviško šieno norit pauostyt?"
Ir kad ir kažin kaip gudrūs ar mokyti
Puola visoms keturioms glostyt.

Kai žemė plati apsikaišiusi žalionims,
Kaip čia kirmysi už stalo?
Einam, užmiršę visokius velnius,
Ir patenkinti visi be galo.