Kazys Binkis

Stebiuos, kad pakvipo Japonija.
Europa dar sprogt nepradėjo,
Dar naktys šalnuojančios, -
O čia ties galva man cidonija,
O ten vėl magnolija
Pavėju į vasaros rytus žiedais bemosuojančios
Pro stiklo kalėjimą palmės sušiurę
Azijietėmis labai surūpinę žiūri.
Toliau nusigrįžę nuo jų susimąstė agavos.
Svajoja leidimą greičiau kad nuo vokiečio gavus
Sugrįžti į mylimą tolimą savo Laplatą.
Lotosas pyksta, kad nėra čia Nilo
Ir kad piramydų iš čia nematyti.
O čia vėl Gogeno paveikslų gražuolės,
Turbūt iš Tayti,
Šnabždasi vienos, kaip jaunos kreolės
Bet žmogų pamato ir vėl tuoj nutyla.
Augmenys mieli, žinau, kai pasilgsti,
Tai, rodos, greičiau tiktai galvą į vilkstę
Ir niekas į širdį tada nebeprataria.
Bet mieli, jei skauda, jei visai nebegalima,
Duokite šian visi po lapelį man -
Nunešiu juos į tolimą jūsų chvatorių
Ir į lauką, kur žemę apjuosia.
Prisegsiu, kad žinotų, jog skurstat
Šiaurės tolimuose kraštuose.