Kazys Binkis

Galvon suaugę baras profesoriai,
Kad vietoms gabus bet nerimtas.
O man - kur pažiūriu - visur pavasariai,
Kiekvienoje kišenėj pavasarių šimtas.

Išeini - aplinkui gyvenimo potvinis, -
Visus širdies kalnus baigia apsemti.
Bendrai, pasiutimas eina visuotinis, -
Taigi neimsi parneval trunyti ir senti.

Nusigręšta, kad saulė per kaitriai nešildytų,
Kad akuliorių stiklai nesutirptų.
O jei kuriam plaukus rasa suvilgytų, -
Tuoj bėga kirptūs.

O aš, kad ir nenoroms, kad ir juokaudamas,
Kišenę ar burną vos atveriu, -
Ir veržias pavasariai cypdami, sprausdamies,
Ir raitos žaliūkšniai po patvorius.

Ir daryk, kad išeitų kaip nors kitoniškai?
Tik pirštą nuversi įkišęs duryse.
Matyt liga pristojo chroniška
Ir nieko čia nebepadarysi...