Sutemų giesmė
Tuštėja, tilsta pūdymai aptemę...
Jau kaimenė atslinko į nakvynę,
Ir tik - atokiai - laimindamas žemę,
Dar tęsia varpas psalmę vakarinę...
Ir dar - toli - saulėlydžio sulaukę,
Būriai piovėjų darbo dainą graudžią,
Taip pat palaimos kupiną, užtraukia,
Bet greit ir ji duslėdama nugaudžia...
Tylos užburtas, žemės ratas mąžta,
Ir ji visa - lyg slėpinio šventovė,
Kur, žmogau, tu meni mįslingą naštą -
Tą, ką kaip duoklę tau. diena užkrovė...
Ir nū, kai mirksnis amžino neskaldo,
Kai spiečių spiečiais skaisčios žvaigždės teka,
Nugirsk, širdie, visatos tylią maldą
Ir ką naktis kaip amžių sekmę seka...
|