Jurgis Baltrušaitis


Klajoklio melodija

Pagiry jau tyliai brėkšta...
Va, jau šarka veja kėkštą,
Ir - pušyno valdinys -
Kala drebulę genys...

Šilas vėl - kaip skietas retas,
Tad ir man jau traukti metas,
Vėlei žengti, kiek galiu,
Man nežinomu keliu...

Man užduota taką grįsti
Per šios žemės karalystę,
Kiek lemtis jo ilgio ties
Ligi atilsio nakties...

Mano žygiai, mano dienos -
Šlaitai, pievos ir rugienos,
Kur, klajoklis, aš menu
Mįslę tolių amžinų...

Toks jau žemės ruožtas margas,
Kad gerovę tyko vargas -
Čia kaitri giedros diena,
Ten jau niūkia dargana...

Bet kur vargas ilsta, trokšta,
Man paduos versmė girokštą,
Lovą samanos paklos,
Gins lauželis nuo miglos...

Siųstas tęsti žemės brydį,
Aš žengiu į tolį didį -
Linksmas, tvirtas ir darbus,
Visa laiminu, kas bus...

Lygiai laiminu, kas buvo -
Saulę, darganą ir krūvą
Mano laužo pelenų,
Dovį buvusių dienų...

Dėkui jums, kad pūtėt, vėjai,
Dėkui, gluosni, kad šlamėjai,
Kad žaliavot, kadagiai,
Dėkui, lauže, kad degei!


"Aukuro dūmai"