|
|
Dulkės ir žvaigždės
Poemos pratarmė
I II III IV V VI VII VIII IX X XI XII
I
Šio krašto dainių aš pažįstu...
Daug apie jo kankles kalbėti
Gal niekas kitas ir nedrįstų,
Bet ašen - aš lankiau jo klėtį,
Gerai žinau jo visą kiemą
Ir žalią vasarą, ir žiemą...
Ir jo, ir mano ryto svajos
Ir viltys buvo lygiai gajos,
Ir mudu auklėjo ir šildė
Viena ugnis, šios žemės saulė,
Kaip ii vienaip dienų apgaulė
Vargus ir lūkesius atpildė...
Be to - abu iš Pantvardžių,
Iš kur pradžia visų pradžių...
II
Be to - abiejų lūšnos lūžta...
Kaip dar senovės pasakyta:
- Pažinsi paukštį pagal gūžtą, -
Tad, atidėjęs visa kita,
Aš ir pradėsiu nuo lizdelio
Ir, jei išeisiu kur iš kelio,
Tai vien arti pamatęs žiedą,
Klajūno krepšiui kvapų priedą -
Todėl tikėk manim, lietuvi,
Kiek grynai tiesai reikalinga,
Bus mano pasaka tvarkinga -
Įkaitęs šuo išleis liežuvį,
Kas žyla - barzdą darbščiai skus,
Ir gandras nešinės vaikus...
III
Apylinkė, kur dainius gimė,
Gyvenama kuklių viensėdžių
Ar, kaip pati būtovė žymi,
Garbingų paliktinių bėdžių...
Jie dirba, raitosi rankoves
Ir nuo senų senų senovės
Jie vis sapnuoja tiesą, teisę,
Šiek tiek avių ir karvių veisia,
Žąsų ir žvirblių, varnų, vištų,
Arklių - kiek leidžia dobiliena -
Po du, po tris ar bent po vieną
Kad niekas nieko neprikištų,
Aš visa sudedu - trumpai:
Grynai lietuviški kampai...
IV
Aš čia neprikišu. tėvynei,
Kad nuo senovės ligi šiolei
Vietovėje stogai šiaudiniai
Ir kad nevirsta auksu moliai...
Aš pats džiaugiuos ir kiauru stogu,
Jei jis - bent naktį - dorą žmogų
Ar šiaip paklydėlį priglaudžia...
Gaisrų kasa ir šiaudus draudžia -
Kaip ji visur skelbimą sega -
Tad bėk, vergeli, atsiklausti,
Kur mūsų Lietuvą apdrausti...
Daugiau nei biragas ten dega,
Bet vis nerandama žmogaus,
Kuris apgins, užstos, apdraus...
V
Vietovė daug kuo gali girtis -
Aš čia miniu tik mažą dalį -
Pasauly garsios mūsų svirtys -
Jos lenkias einantiems pro šalį...
Garsėja girnos ir aruodai
Baltiems ragaišiams, duonai juodai,
O pirkioj - staklės, aukštas lanktis
Ir duonkepio pajuodęs dangtis,
Lentynos, ližės, stiprūs vagiai,
Suolai ir kėdės medžio drūto
Ir krosnis, kuriama iš buto,
Namiškių valgiui ir viešnagei
Pailgas stalas su kerte,
Erdva ugniavietė bute...
VI
Aš garbinu vargdienio baldus...
Tiesa, jie vargino pašonę,
Bet man sapnai ten buvo saldūs
Prieš šio gyvenimo kelionę...
Aš daug žinau karalių rūmų,
Bet ten man stigo pirkios dūmų -
Už jų žibuklų man vaidenos
Aprūkus krosnis, užlos senos...
Kai amžių pusnys žiemą kreikia,
Jos greit įtūždamos užklosto
Valdovo virtų minkštą sostą,
Bet vargšo suolo neįveikia -
Gerbk jį, ir tau nebus kieta
Mums skirto atilsio lenta...
VII
Tiek apie Pantvardžių namudę...
Ten naujo dar, berods, nežymu -
Gal pažangą vargai sukliudė...
Gal neieškota pakeitimų...
Šį tą pagraužė laikas smarkiai,
O kita pats žmogus sudarkė,
Bet šiaip naujovės jaunių kartai
Neatkili šios žemės vartai -
Naujovei tenka prasilaužti!
Kas esti - žmogui kaip pasaitas.
Pėsčiasis bijo joti raitas...
Pati naktis lyg tingi aušti -
Tad judink arklį pamaži,
Kai rambią praeitį veži...
VIII
Dar žodis apie laiko dantį...
Jis visa graužia, gręžia, ardo
Kaip jūra akmenų pakrantę
Ir visa nugali be kardo...
Visur jis urbia, drožia, skuta,
Sulenkia silpną, laužo drūtą,
Čia krapšto, zulina, ten kala -
Klausyk, kaip laiko girnos mala!
Jis kur-ne-kur romus balandis,
Jis savo auką dedas glostąs,
Bet ant jau gūra bokštas, sostas..
Vaje, galingos amžių trandys,
Ir ką jie kando - sukramtys,
Nes neatšimpa jų dantis...
IX
Dabar žinai, kas naktį skreba -
Tai laikas grūda savo piestą,
Tad saugok, vargše, savo labą,
Daug ką į urną amžių kviesta,
Juk aiškiai praneša senovė,
Kiek pievų dalgis jų nupiovė,
Ką amžiai aižė, ką nuskynė,
Ką jų švytuoklės kulnys mynė...
Nedaug ištvėrė ir palieka -
Romėnų puotai pražvangėjus,
Dar stūkso Romos Koliziejus,
O Lietuvoj neliko nieko,
Ar dulkių kaubrės su kaupu
Ir grutė milžino kapų...
X
Už visa, ką iš mūsų ima,
Palieka laikas sapną, vaidą,
Širdies neaiškų atminimą,
Kuris aplink kaip šmėkla braido...
Štai, mirksni, tavo žygis naujas,
Jis - tavo kūnas, tavo kraujas,
Bet, vos į būtį įsibrovęs,
Jis jau prašampa iš tikrovės
Į tyliąją vaiduoklių eilę...
Ir visa, kas ant žemės žydi,
Širdis sutinka ir išlydi,
Džiaugsmus ir graudį, viltį, meilę
Taip likta mums, gal ir visa
Žmogaus tiesa - dienos tiesa...
XI
Ji žingsniui žibina ir gęsta,
Žmogus tiesos tik tiek težino,
Tik tiek tiesos per amžius švęsta,
Kiek lašas vokia vandenyną...
Šios žemės tiesos kartais ogios
Ar tavo žygiams nepatogios -
Tu jas jauti kaip kliūtį, žalą
Ir jų išsigini už melą...
Bet išsipildys, kas žadėta,
Ir sužaibuos tiesa didžioji -
Todėl ne veltui tu vaitoji,
Todėl nakties gelmė žvaigždėta,
Ir teka aušros iš nakties -
Tu tik ilgėkis išminties...
XII
Bet grįžkime į dainiaus ratą -
Nors visa, kas čia mano tarta,
Pats dainius vargęs taip suprato
Ir man patvirtino ne kartą -
Parodęs dainiaus kiemą, klėtį,
Galėčiau dar šį tą pridėti...
Bet gal domėtis nusibodo -
Todėl kviečiu svečius į sodą...
Ten jau. pavasario pasaulis...
Ant žalios šakos ir viršūnės!
Įspėju - jei sulotų šunes,
Tai nieko - jie tik plutos kaulys,
Nes, eidamas pro juos kiemu,
Aš jiems po plutgalį imu...
|
"Aukuro dūmai"
|  |
|
|