Jurgis Baltrušaitis


Pasaka

Vieno daržo gentys, augo
            Apynys ir ropė -
Ji vis žemės slenkstį saugo,
            Jis į dangų kopia...

Apynėlį kartis remia -
            Kelias jo aiškiausias...
Vis gilyn į tamsią žemę
            Ropė kurmiu rausias...

Nors drauge jiems saulė liepė
            Puošti žemės brydį,
Jie kits kitą kykždo, šiepia,
            Sau abudu žydi...

Bet kai rūsčios audros purto
            Apynį per stropiai,
Trokšta jis tik tokio burto,
            Koks seikėtas ropei...

O kai vargšę ropę engia
            Ankštas lysės plotis,
Ji vis stengias, neįstengia
            Apyniu vyniotis...

Šis gi, kai nutilsta žaibas,
            Nors žemyn pasviręs,
Kad ir aukštas, kad ir laibas,
            Kad gražuolis, girias...

- Tavo spurgas, - ropė sako, -
            Apynojų priedas,
O šalip darželio tako
            Aš visa - kaip žiedas...

Kad jau kyla barnis, spėja
            Tulpė, jų kaimynė -
Ji, kaip sesė ir teisėja,
            Daržo tiesą gynė...

Girdama visus, kas vargo,
            Ji neleidžia vaido
Ir darželio ruožto margo
            Į dalis neskaido...

- Lygūs jo ir tavo žygiai,-
            Taria ropei tulpė,-
Jis, kaip tu, drauge ir lygiai
            Žemės molį čiulpia...


"Aukuro dūmai"