|
XCVIII. Gulbė
Victorui Hugo
I
Apie jus aš mąstau, Andromache! Upokšnis,
Vargšas, liūdintis
veidrodis, švietęs kadais
Ir našlės graudulingoj didybėje šniokštęs,
Simeontas, nuo verksmo apsemtais krantais,
Apvaisino staiga mano
atmintį našią,
Kai skliautus Karusėlio galėjau išvyst.
Jau ankstesnio
Paryžiaus nėra (formos gražios
Keičias žymiai greičiau nei mirtinga
širdis);
Vien tik dvasioj regiu visą lauką barakų,
Šėtras, ką tik
iškeltas, eiles statinių,
Žolę, blokų krūvas, jos žalėsiais aptekę,
O ir
šlamštas beformis ryklėj grindinių.
Kitados ten dryksodavo ilgas
žvėrynas,
Ten iš ryto mačiau, kaip danguj su aušra
Šaltas Darbas
išbunda, šviesus, o šiukšlynas
Slenka tartum juodi uraganai ore.
Gulbė sunkiai ištrūko iš purvino groto
Ir plėvėtomis kojom patraukė
gatve,
Kietu grindiniu vilko ji kūną plunksnotą
Linkui sausvagės ir
anei lašo snape,
Merkė savo sparnus ji į dulkes nervingai
Ir kalbėjo
širdim ežerynų gimtų:
Vandenie, kur esi? Kur, o žaibe, pradingai?
Ji
vaidenas lemtingų nelaimių mitu,
Ji į dangų dažnai, kaip Ovidijus
sako,
Ji ironiškam dangui, spalvom mėlynom
Tiesia galvą aukštyn ant
konvulsiško kaklo,
Tarsi rykautų priekaištą Dievui, vienam!
II
Paryžius keičiasi, o nuliūdimas mano
Anei iš vietos! Rūmai, pastatai
nauji,
Senieji priemiesčiai jau viskas kaip iš meno,
Bet atminimai net
už uolą sunkesni.
Todėl prieš Luvrą stovint slegia vienas
vaizdas:
Galvoju apie gulbės judesius keistus,
Kaip tremtiniai, kurie
didžiuojasi ir vaipos,
Troškimų graužiama... O paskui apie jus,
O
Andromache tu, iš glėbio sutuoktinio
Kaip gyvulys šlykštus nupuolei po
Piru,
Prie tuščio kapo stovi ekstazėj, nusiminus;
Tik Hektoro našlė! O
kitkas nešvaru.
Galvoju apie juočkę, ją džiova pagraužė,
Ji murkdosi
purve, akiduobėm tuščiom
Gražiosios ieško Afrikos, kur palmės apsisiautę
Begaliniu rūku ir nesančiom miglom;
Ir apie tą, kurį
tiek netekčių nutvilkė
Jau amžiams, amžinai! Kitus
graudžius verksmus,
Kurie pažindo Gėlą kaip gerą savo vilkę!
Apie
vaikus, kur džiūsta kaip gėlės prie namų!
Todėl miške, kur mano siela
pasitraukia,
Senieji Atminimai pūstelia ragu!
Man jūrininkai menas,
užmirštieji, daugel,
Belaisviai, nugalėti!.. Dar daugelis kitų.
|
