Charles Baudelaire


CV. Žaidimas

Išblukusiuos krėsluos ten kekšės išsitiesę,
Išblyškusios, dažytos, fatalių akių
Senolės, klausos, kaip pro ausį liesą
Nukris skambėdamas metalas bei akmuo;

Žaliuos kortuotojų staluos – veidai be lūpų,
O lūpos be spalvos, o burnos be dantų,
Jų pirštai sutraukti, lyg juos liepsna sučiupo,
Kas graibo kišenes, kas virpesius krūtų;

Ant purvinų lubų siūbuoja blyškios lempos
Ir vešlūs kandeliabrai, metantys šviesos
Poetams ant kaktų, kurie paniurę, stambūs
Ateina čia išleisti kruvinus grašius;

Štai tas tamsus paveikslas, kur drįsau išvysti
Vidur nakties sapne, man plėtės akyse,
Pačiam kampe stovėjau, urvo nebylystėj
Save mačiau atšlijęs, pavydžia dvasia,

Aš pavydėjau jiems aistros, tos patvariosios,
Tų kekšių – su lavonų linksmumu nuožmiu,
Visiems, kurie smagiai prekiavo man prieš nosį,
Vieni – sena garbe, kiti – savo grožiu!

Ir man širdis pašiurpo, žiūrint į tuos žmones,
Kaip uoliai lėkė jie į kiauras bedugnes,
Girti nuo savo kraujo, paimtų kaip malonę,
Užuot sau mirę, skausmą ir pragaro gelmes!


Vertė S.Geda