Charles Baudelaire


CXVI. Vienišojo vynas

   Doros moters karštas žvilgsnis, kuris nuslysta per mumis tarsi baltas spindulys, kai ji nori panerti savo nerūpestingą grožį drebančiam ežere mėnuliui lūžinėjant vandeny;

   Paskutinis maišelis pinigų lošiko pirštuose; gailusis sudžiūvėlės Adeline bučkis; erzlios ir glamonėjančios muzikos garsais primenantys žmogaus tolimą šauksmą skausmuose, visa tai neturi, o gilusis butely, tokio veikiančio balzamo, kaip tavo vaisingasis pilvas trokštančiai pamaldaus poeto širdžiai;

    Tu jam įpili vilties, jaunystės ir gyvenimo,- ir išdidumo, šito visų vargstančiųjų turto, kuris mus verčia triumfuoti ir kuris padaro mus panašius dievams.


Vertė V.Mačernis, paimta iš: V.Mačernis - "Vertimai"