Charles Baudelaire


CI. Aklieji

Stebėk juos, mano siela; tai išties baisu!
Panašūs į lėles ir komiški iš viso;
Somnambulai ir klaiką keliančios nakvišos;
Neaišku, kur jie suka veizolus tamsius.

Iš jų akių jau Dievo šviesos nesisunkia,
Tarsi į tolį žvelgia, žvelgdami aukštyn
Į dangų; ir nė vieną sykį grindinin
Jų neišvysi lenkiant galvą mąslią, sunkią.

Jie traukia taip per begalybę tolumos.
Tylos ir amžių brolija. O mieste mūs!
Kol nepaliauji, mus apsupęs, mykti, baubti,

Šleikščiai pamilęs savo pomėgius žemus,
Pažvelk! Ir aš su jais, kvailys iš tamsumos,
Sakau: ko tikis aklas Danguje sulaukti?


Vertė S.Geda