Charles Baudelaire

XCVIII. Gulbė
Victorui Hugo

Mano sąmonės gelmę lig soties prigirdys.
Karuselės aikštė… Ak, nejau ji tikra?
Miestų forma pakinta greičiau negu širdys,
Ir Paryžiaus, kurį aš mylėjau, nėra.

Atminty beišliko sugriuvęs barakas,
Apdaužytos kolonos, statinės, žolė,
Prie pažliugusių balų vingiuojantis takas,
Patvory pamesta apipuvus lėlė.

Čia kadaise lankydavau seną žvėryną.
Čia ryte, kada Triūsas įveikia sapnus,
Kai šlavėjų rikiuotė į šaltą ir gryną
Dangų bloškia klajojančius dulkių stulpus,

Pasibaidžiusi gulbė ištrūko iš narvo.
Ji krypavo ir brėžė ratus ant akmens,
Vilko plunksnas, lyg sužeistas riteris šarvą,
Ir plačiai prasižiojus ieškojo vandens.

Jos neklausė pavargęs išpurvintas kūnas.
Klykė ji, išsiilgus gimtinės krantų:
“Kur pradingo lietus? Ko negriaudžia perkūnas?”
Kiek ji priminė mitų, senų ir keistų – 

Lyg paklydęs sūnus, atsimetęs nuo tėvo,
Lyg puikybės pagautas Nasono žmogus,
Ji grūmojo padangėms ir kaltino Dievą,
Ir tylėjo ironiškas žydras dangus.


II

Pasikeičia Paryžius, bet skausmas nekinta.
Virsta simboliu bokštai, pastoliai, kranai.
Lyg uola į bedugnę, į sąmonę krinta
Užmiršti negyvos praeities reginiai.

Priešais Louvre’ą matau tą paklaikusį paukštį,
Kurs kankinosi laisvėj tarytum narve
Ir juokingai, beprasmiškai žvelgė į aukštį,
Lyg išvytas iš rojaus! Matau ir tave,

Andromache, kurios nepalaužė Epiras!
Prie netikrojo kapo tu rymai viena,
Gedulingoj, bevaisėj ekstazėj apmirus,
Nebe Hektoro – menko Heleno žmona.

Aš mąstau apie negrę, džiovos iškamuotą.
Ji klampoja per dvokiančių srutų balas,
Bet anapus Paryžiaus krantų ūkanotų
Regi Afrikos smėlį ir palmių salas.

Jūsų varganas širdis kartėlis suvilgė,
Pasigedus pasaulio, kurio nebėra,
Gailestinga Kančia papenėjo lyg vilkė,
Lyg žolyną pakirto vienatvės kaitra.

Tarsi ragas prabyla miškų tankumyne - 
Sielos plotuos nelaimės balsus išgirstu
Ir apraudu jūreivį tamsiam vandenyne,
Belaisvius, pavergtuosius – ir daugel kitų.