|
XCIX. Septyni seniai
Victorui Hugo
Tas miestas skruzdėlių, sapnuojantis, negyvas,
Vidur dienos
vaiduokliai puola praeivius!
Čia paslaptys visur įsruvusios kaip syvai
Į
milžino galingo kanalus siaurus.
Tai buvo rytą, kai kvartaluose be
ūpo
Namai iš rūko lindo, rodės aukštesni,
Abi krantinės slėpės prie
vandeningos upės,
Spektaklis, kur vaidina aktoriai seni,
Purvuotos,
gelsvos miglos tvindė erdvę visą,
Klajojau kaip herojus, nervų
kamuolys,
Ir ginčijaus su siela, o jinai atvėsus,
Tas priemiestis,
karučiai, ratų kosulys.
Ūmai senolis vienas, skudurai
geltoni,
Pamėgdžiojantys spalvą lašančio dangaus,
O šis, išvydęs jį,
pradėtų lyti duona,
Su akimis be pykčio, įniršio baugaus,
Išniro.
Lyg vyzdys jo buvo sumirkytas
Tulžy; net žiemą jis išaštrino
žvilgsniu,
Barzda ilgų plaukų, toks smeigas nematytas
Styrojo tarsi
Judo, laukė taikinių.
Ne tai, kad kaip kablys, bet stuburas
įtrūkęs
Sudarė su galūnėm jo tobulus kampus,
Prie viso to paveikslo
derinosi kriukis,
Laikysena bei žingsnis lėtas, nevikrus.
Ligotas gyvulys ar skeltanagis žydas,
Jam klydinėjo kojos, šliurpė
per sniegus,
Lyg trėkštų mirėlius su batais, kur nuplyšę,
Ne abejingas,
ne, o priešiškas žmogus.
Jo antrininkas sekė, bėdžius
skarmalotas,
Abu vienodo gymio, velnio prigimties,
Dvynys jo šimto metų,
šmėkla iš baroko,
Ir žingsniai tokie pat, ir kelias be
krypties.
Koks suokalbis šlykštus čionai galėjo būti,
Ar
sutapimas piktas žemino mane?
Suskaičiavau, kad jų išnyra kas
minutė
Septynetas... Jie dauginos tarsi sapne.
Lai tas, kuris iš mano nerimo prajuko,
Kursai kaip mano brolius žino šiurpumus,
Pamąsto, jogei tų iškriošėlių senukų
Šlykščių pabaisų
vaizdas rodės nemarus!
Ar būčiau miręs jau, kai aštuntasis ėjo,
Ar
būtų trenkęs dublis, fatalus, žiaurus,
Tas Feniksas, kuris sykiu sūnus ir
tėvas?
Nusigręžiau nuo to kortežo pragaruos.
Kai jau tarsi
girtuokliui dvejinimas grasė,
Aš parlėkiau, duris užtrenkęs su
siaubu,
Sutrikęs, pasimetęs, susigraužęs dvasioj,
Karščiuojąs, sužeistas
absurdiškų vaizdų.
Ir veltui mano sveikas protas darė tvarką,
Neliko
nieko man iš pastangų šimtų,
O mano siela šoko, šoko skilus barka,
Be
stiebo, jūroje siaubingoj be krantų.
|
