|
CVI. Danse macabre
Ernestui Christhope'ui
Puiki, nelyg gyvenimas, labai stotinga,
Su pirštinaitėm, su skara, su
gėlėmis,
Jinai yra laisva, taip pat nerūpestinga
Kaip koketuojanti
panelė su mumis.
Ar matėt baliuj tokią talijos plonybę?
Suknia jos
išsipūtus, karališkai, plačiai
Liesas šlaunis užkrinta, o kulkšnis
sužnybia
Batelis perrištas ir išlenktas grakščiai.
Raktikauliai,
kuriuos sugniaužę rauktinukai,
Nelyg goslus upelis, kur po
uolomis
Vingiuoja, gindamas nuo įkyrių vyrukų
Mirtingus žavesius, jie
uoliai slepiami.
Jos gilios akys skobtos iš tamsių tuštybių,
Pakaušis
meniškai dabintas gėlėmis,
Svyruoja, ant trapių slankstelių pasistiebus,
O Niekio žavesys su siaubo žymėmis!
Kam nors galbūt atrodo
graviūra keisčiausia,
Apsvaigėliai, įsimylėję nesupras;
Bevarde
elegancija, žmogaus niekingo griaučiai,
Skelete, man sužadini tamsias
aistras!
Ar tavo veido bruožai šiurkštūs ir atgrasūs
Ne šventei drumsti? O
senovės geiduliai,
Kurie pakursto tavo judantį karkasą
Ir į malonių
šabą stumia patikliai?
Kol smuikai dzyrina, šešėlį žvakės
meta,
Vilies išguit košmarą šaipų iš širdies
Meldi įsmukusi į orgijų
verpetą,
Kad užgesintų karštį pragaro ugnies?
Bedugnis šuliny
iš nuodėmės, kvailumo!
Seniausia, amžių skausmo rezgine brangi!
Pro
pinučius, pro tavo šonų išlenktumą
Matau kaip šliaužo nepasotinta
angis.
Iš tikro tai bijau, kad tas lengvutis flirtas
Nerastų atlygio
po tiekos pastangų!
Kas iš širdžių mirtingų repliką išgirdo?
Tokiu
siaubu svaigintis reiks stiprių galvų!
Tavo akių ertmė šiurpių minčių
pritvinkus,
Ji laisto svaigulį; šokėjai ant grindų
Su šleikštuliu karčiu
apsižvalgys aplinkui,
Jiems šiepsis iš gelmės trys dešimtys
dantų...
O kas neglamžė savo glėbyje skeleto,
Kas maisto neieškojo
viduriuos kapų?
Ką reikštų kvepalai, kostiumai, tualetai?
Kas rodos
išrankus, tas dedasi puikiu.
Be nosies moterie, neatremiama
kalte,
Tark šokantiems čionai, vaidinantiems aklus:
Nepaisant, mažiai,
to raudonins jus ar baltins,
Jūs trenkiate mirtim, skeletai
smilkaluos,
Suvytę antinojai, dendžiai glotniaveidžiai,
Lavonai,
kirmiai, nuodėmiautojai žili,
Vos ši dangaus švytuoklė šokti
pasileidžia,
Įtrauks jus, kur žinoti nieko negali!
Ir šitaip ant krantų nuo Senos ligi Gango
Miruoliai šoka, leipsta
neregių banda,
Nemato Angelo, triūbuojančio pro landą,
Trimitas žiojasi
kaip šautuvo anga.
Bet kokiu oru saulė, sninga arba lyja,
Mirtis
puikuojasi, mėšlungiškas žmogau,
Kaip tu dažnai darai, iškvėpintoji mira,
Ironijos įpils į beprotybę tau!
|
