|
Dvidešimt aštuoniDAR SAULĖ braido tik po rasą,Tik ašarom pasruvę žolės, O man apraibo mėlynasis, Apraibo man šilkinis tolis. Kadaise taip be galo traukė Ilga ir tolima kelionė, Kur rodėsi - kažkas dar laukė Su ašarom, su šypsena malonia... O buvo gera eit, gėrėtis, Kai paryčiu žolynai vos pakirdę... Taip eiti, lyg tikram poetui, Ir rankoj neštis savo širdį. Čia saulė šypsosi, čia mėnuo, Čia gėlės rausvos ir geltonos, - Lyg tam kareiviui į Atėnus, Norėtųs bėgti Maratoną. O dienos bėga, dienos skrenda... O upių vandenys, ar grįšit?! Jaučiu, aš taip nuvargęs šiandien, Tartum bėgikas prie finišo. O degė akys, kraujas stingo, Kely alpau tolydžio ašen Todėl, kad tos žinios džiaugsmingos, Jaučiau, jau niekam neparnešiu... Nešu vis taip džiaugsmingą žinią, Tartum Atėnams Maratoną - Širdis dar šaukia: Tempo! Finiš! O man jau dvidešimt aštuoni! Kaunas, 1932.6.23 |
"Imago mortis", 1934m.
|  |