|
Imago mortisIŠ KAŽKUR šalta mirtis atjoja:Barška kaulai, dalgis žvanga, Ir gyvenimas kaip šuo po kojų Cypia susirangęs. Smėlio laikrodis aukštyn pakeltas Ir šypsą reti pageltę dantys: Net ir tam, kuriam pasaulis buvo šaltas, Daros artimas ir šventas! Velka pasagas per gūdžia tylą, Taip grasiai, taip baisiai klapsi: - Tu, žmogau, iš žemės dulkių kilęs, Žemės dulke tapsi. Ir akivietės, kaip prarajos pravirę, Taip klaikiai pasaulin įsidėbę. Žemė šaukia: Dies irae! - Žemė tiesia šaltą glėbį... |
"Imago mortis", 1934m.
|  |