|
Aš pajutauAŠ PAJUTAU pavasarį ant linksmo upelių čiurlenimo,Ir mano akys pro ašaras sužvilgo: Aš gyvenau, bet argi verta pavadint gyvenimu Tą metų eilę nuobodžią ir ilgą. Pražydo raudonai pro sniegą riešutas, Pražydo mėlyna šlaite žibuoklė... Kadaise aš rašiau, o kad galėčiau visa tai suplėšyti - Pabėgti nuo eilių, lyg nuo vaiduoklio. Kadaise aš klausiau, ką šilas man, ką pušys porina, Senus gražius laikus atminę: Viršūnėmis, lyg šiurpas, bėga gaudesys patetiškai mažorinis, Kažin kokiu džiaugsmu suvirpinęs mėlynę. Kadais radau mele kažkokią tiesą glūdinčią - Aš šitą tiesą sunkiai iškentėjau. Įgriso melas ir tiesa! Ir žvaigždžių tūkstančiais Mano blakstienos pražydėjo... Einu savy paskendęs ir, lyg pamišęs, rankioju Žabus, skujas, pernykščius uogienojus, Ir grįžtu nešinas: sakau, kad mano rankoje Šimtai pavasarių apsilapojo... Galilaukėj berželis laukė iki nakt manęs. Ką pasakysiu jam, ką jam parnešiu!.. O širdį taip jaučiu, kaip sunkų akmenį - Jaučiu, kad aš pavasario nebepanešiu. Dvi sukibę pušys, tartum girtos, sverdėjo, Tartum kažko juokės, tartum šnekučiavo: - Netikėk jo žodžiais! Daug ką juose perdėjo Daug ką tik pagražino jis eilėse savo... Kaunas, 1932.5.13 |
"Imago mortis", 1934m.
|  |