***
ATEIDAVO, paklupdžiusi ne kartą,
Siaubinga sielvarto diena,
Ir keikdavau savo likimą kartų,
Bet dar taurė nebuvo sklidina...
Ir trūko jai to vienų vieno lašo,
Kurs netelpa ir liejas per briaunas, -
Ir vėl, ir vėl man jį likimas neša,
Vėl rauda suspausta širdis mana,
Bet perveria ausis skardus metalas:
Ne čia dar sielvarto riba ir galas,
Ne taip širdis krauju ir ašarom pasrūva.
Tačiau, kai liejos taurė sklidina,
Kartojo švisdama širdis mana:
O fiat, Domine, voluntas tua!
Putnam, 1951.10.31
|