Jonas Aistis


Likimo giesmė

NIEKADA tau laimė nebuvo pražydus,
Nebuvai tu niekad sąmonėj pilnoj -
Mindaugą nužudė kerštas ir pavydas,
Vienas Gediminas krito Veliuonoj!

Tu ėjai per amžius, lyg per tamsų mišką,
Kur nebesimatė palaukių šviesos:
Ašaros ir kraujas tau po kojų tiško,
Neaprėpus kelio ir savęs visos.

O tavo valdovai, didybe apsvaigę,
Tik galybės siekė, degė pavydu:
Kiekvienas pradėjo, su kiekvienu baigės
Tavo kelio tarpas neviltim graudus.

Jotvingiai sutirpo, ir neramūs prūsai
Gynėsi ir žuvo patys sau vieni -
Taip norėjo ir tenai mus vedė mūsų
Laimė ir likimo žingsniai kruvini...

Neturėjai laimės, kelio nežinojai
Ir nebeieškojai tu pati savęs,
Tik kur akys vedė, tik kur nešė kojos
Eidama galvojai - laimė gal išves!

O smarki ir smulki, pavydi, kerštinga
Liejai savo tulžį ant savęs pačios
Ir, narse apakus, kryžkelių ir vingių
Nematei, kaip savo ateities karčios!

Ta diena sielojais ir šakas rytojaus
Tu pati įnirtus po savim kirtai
Ir, pati sau kelią erškėčiais išklojus
Ir jų neišbridus, po našta kritai.

Savo kunigaikščiais, didžiavais ir gyreis,
Kad jie veržės, ėjo į svečias žemes,
Tartum pats likimas tau būtų paskyręs,
Tau būtų nulėmęs nykti be prasmės...

Tu ieškojai garso ant Juodųjų marių,
Ant žydro Dunojaus tu pilis statei,
Kai iš tavo žemių tave pačią varė,
Kai savųjų marių tu jau nematei...

Niekada tau laimė nebuvo pražydus,
Nebuvai tu niekad sąmonėj pilnoj -
Mindaugą nužudė kerštas ir pavydas,
Vienas Gediminas krito Veliuonoj...

NewYork, 1953.2.13


"Kristaliniam karste", 1957m.