Vargdienio pasaka
Slėgia žmogų mažos bėdos...
Vos kaip sutemų apuokas
Ai kaip vakaro pelėdos
Jos suverkaus, gęsta juokas...
Kaip žalingų gyvių spiečiai
Veržias jos slapta į kiemą,
Įsisiurbia, apsiriečia,
Gaišta vasarą ir žiemą...
Vakar draskė, gnaibė, gylė,
Šiandien verpalus sudraiko
Ir stoge praplėšia skylę
Taip, kad virkdo ir ne vaiką...
Iš čia pat, kaip ir iš tolo,
Pučia sąšlavas į klėtį,
Kasa kluone žiurkėms olą,
Verčia plutgalį žiedėti...
Smaugia dieną skurdas juodas,
Bet ir naktį tau į ausį
Zirzia jis kaip piktas uodas -
Tu jo niekad nepagausi.
Jam negaila bėdžiaus bausto
Ar tu dainius, ar artojas,
Jis rankas be pančių kausto
Ir be pančių veržia kojas...
|