Jurgis Baltrušaitis


Marcia eroica

Gavęs dalią bristi, eiti,
Stiprink kojų drąsą, greitį,
Kad nueitumbei dar gyvas
Ten, kur eisi, nevėlyvas...

Per vingiuoto kelio tįsį
Daug pralenksi, daug pavysi,
Ir, jei tektų atsilikti,
Neįpulk į tuščią pyktį...

Daug kas bastos po rugienas,
Bet vis tiek vaitosi vienas
Ir, jei kitą kelio klausi,
Tu užtiksi kurčią ausį...

Nes jis gavo kitą kelių,
Nors, kaip tau, jam širdį gelia,
Kad, kaip tu, jis pats nežino,
Kaip išbristi iš purvyno...

Ten, kur gluosniai šlama, dreba,
Palinkėk jiems dosniai labo,
Jei priglausti jų pavėsy
Savo alsą panorėsi...

Pakeliui užtikęs bitą,
Laimink vienišą mažytę,
Kad privilktų sau į korį
Tiek medaus, kiek vargšė nori...

Auštant garbink dieną šviesią
Ir keliauk su saule dviese,
Audrai dūkstant, tark - tešniokščia,
Purto tavo krepšį plokščią...

Kai pradės naktužė kristi,
Stenkis, broli, nepaklysti,
Ypač ten, kur kelias sukas,
Kur jį dengia žemės rūkas...

Jei smalsuolių atsirastų
Ir mėgintų klausti, kas tu, -
Atsakyk visiems, kas klausia,
Nusilenkęs kuo žemiausiai, -

Kad eini į žemės tolį,
Kad mini žemelės molį,
Ne kaip lapas, vėjo pūstas,
Bet galingo tėvo siųstas...


"Ašarų vainikas. Pirmoji dalis"