Jurgis Baltrušaitis


Motina žemė

Amžius žydėjus, motina žeme,
Priimk be graudžio, ką amžiai lemia.

Po vargo stogu lūšnelių kaime
Lankosi bėdos, vieši ir laimė...

Visur gi lygiai bergždžios velėnos,
Kaip lygiai braška senelio strėnos...

Stiprus trinytis, kad n nedryžas, -
Kuo ne karalius, kas pina vyžas...

Erdvos iš tikro mūsų lūšnelės,
Jei sugyvena žmonės ir pelės...

Kas - kad lietuvis aukso nežarsto,
Ir jam dvi gairės - lopšio ir karsto...

Mūsų mergelės neaudžia šilko -
Jas viešpats dievas grožiu apvilko...

Romūs lietuvių bernai ir sūnūs -
Ir sunkiai ariant - drūti, apkūnūs...

Užjūrio vynas jiems tulžį gula,
Girtas, jei linksmas, kas geria sulą...

Kas tolio ieško, nors eina vienas,
Meldžias už mūsų tėvų rugienas...

Ištvėrus žiemą, ateis gegužė,
Ir vėl šileliai suūš, kaip ūžė...

Štai ji už durų - tarpsta jurginiai,
Ir pievos žydi mano tėvynei!

Žaliuoja rūtos čia pat po langu, -
Tad iš lūšnelės arčiau į dangų!

Amžinas žiede, motina žeme,
Margą vainiką tau amžiai lemia!


"Ašarų vainikas. Pirmoji dalis"