Jurgis Baltrušaitis


Jūros daina

Priėmęs klajūno likimą ir naštą,
Nežinoma jūra, keliu nejaukiu,
Iš ankščio į žemės žadėtosios kraštą,
Į tolį užburtą, į tolį plaukiu...

Ii ūžia, ir ošia, ir baubia, ir rangos,
Ir griūva, ir vėlei pašoksta piestu -
Nevaržomas siaubas, įširdusios bangos
Siūbuoja ir supa klajūną kartu...

Ir putos po lašą man krinta ant veido -
Vaje, tu pati, širdužėle, verki,
Kad tolimą krantą laivelis apleido,
Mįslės neįminęs, ką ras priešaky...

Bet vilnys rūstingos vėl žaidžia nesparčiai...
Greit sutemų miglos verpetą užklos...
Vos draikosi putų išmėtyti karčiai -
Ir vėl aš sulauksiu giedros ir tylos...

Tiek buvo pakelta per nerimo dieną,
Ir, plaukdamas naktį, užburtas, žiūriu,
Kaip barsto žibučiais gelmės mėnesiena,
Kaip žyra liepsnelės dangaus žiburių...

Ir žvelgęs atgal į išvargintą kelią,
Stebiu iš laivelio, nuliūdęs išties,
Kad paskui tik driekias trumputė srovelė
Tai visa, kiek liekti žmogaus praeities...


"Ašarų vainikas. Pirmoji dalis"