Jurgis Baltrušaitis


Motina žemė

Motina žeme, kryžiais nustatyta,
Įžiebė amžiai amžiams tavo rytą.
Amžių pusnynus tvėrei tu, žiemkente,
Kai tavo pilį amžių vargas rentė...

Menu iš tavo ašaroto veido,
Kad daugsyk tavo saulė nusileido,
Žinau, kai tu, išvargus dieną, rymai,
Kaip klaikūs, močia, tavo atminimai...

Dengė, ką tavo rankos kaupė, laistė,
Kryžiuočių laužo kruvina pašvaistė,
Pikti totoriai tavo klėtis griovė,
Ir veržės gudas į tavo šventovę...

Ir daug kas, daug kas, ką tu sėjai, kūlė
Ir vertė gerbti svetimą krivūlę,
Ir matė tavo drebulės ir uosiai,
Kai tu vergijos pantį rūsčiai juosei...

Bet tavo aušros aušo pamažėle,
Ir tavo saulės takas neapžėlė,
Nes tvirtos viltys guodė širdį drąsią,
Pergalės dienai auklėdamos dvasią,-

Todėl, kol girios aidas tebegaudžia,
Užtraukęs dainą skambią, kad ir graudžią,
Būties palaimos kantriai lauk, žemaiti,
Ir krauk, kaip krovei, savo vargo kraitį...

Todėl, priverkus žemės ašaruvę,
Atpildo saulės drąsiai lauk, lietuve -
Nevysta, ką tu ilgus amžius gynei,
Ir tvarūs tavo kryžiai ąžuoliniai...


"Ašarų vainikas. Antra dalis"