Jurgis Baltrušaitis


Pasaka

Kinta sapnas ir tikrovė -
Buvo kitąsyk šventovė...
Ji viduralky stovėjo,
Atsitvėrusi nuo vėjo
Nesugriaunamais šulais,
Amžių amžiaus ąžuolais...

Keturi takai per šilą
Vedė į šventovės tylą,
Kur miglos ir žydrio dieną
Ir žvaigždėtą mėnesieną
Degė aukuro ugnis -
Ugnį saugojo žynys...

Skaidrios liepsnos širdis šildė,
Žynio kanklės graudį tildė, -
Nemirtingą, nedviveidę
Žemės skriaudai tiesą skleidė,
Guodė vargetų vargus -
Buvo žemė kaip dangus...

Amžių vėtros daug sugriovė
Dingo aukuro šventovė...
Kur šlamėjo ąžuolynas,
Nū jau kloji trakas plynas,
Po užgesusių dienų
Dunkso krūvos pelenų...

Tik kuomet per traką seną
Piemenėlis guotą gena
Ir po smilgų pievą braido,
Netikėtai jam suaida
Nesuprantama daina,
Gyvo ilgesio pilna...

Tik kai dainius lanko šilą,
Lyg per kerą vėl iškyla,
Ką ten matė būtos dienos -
Stūkso vėl šventovės sienos,
Spindi aukuro ugnis,
Žemę laimina žynys...


"Ašarų vainikas. Antra dalis"