Jurgis Baltrušaitis


Amžių sutartinė

Kur mirksnio keras širdį remia,
Ten tavo piūtė negausi,
Ir vergo jungu virsta žemė,
Kol, kurmi, tu tik ją rausi...

Nors daug, ją aręs, tu pakėlei,
Vis tiek bus raugėti javai,
Jei tu tik lakiai valandėlei
Ir duonos riekei vergavai...

Tad plauk nuo delno glitų molį,
Iš dulkių rato širdį kelk
Ir į būties užburtą tolį,
Iš sapno budęs, atsižvelk...

Ne žemės taurei tavo troškis,
Ne tau ir tavo geidulys,
Tad amžių gaire remkis, loškis
Prie jų mįslės kaip jos dalis...

Mus valdo gyvio sutartinė,
Todėl žmogaus širdis gaji
Ir randa laisvę vandenyne,
Kai lašas grįžta vėl į jį...

Tad ženk per žemės slenkstį gurų!
Ko ieškai tu - čia. pat, greta,
Būties aušra už tavo durų,
Už tavo vartų - visata...


"Ašarų vainikas. Antra dalis"